Kun. A. Peškaitis OFM: L. Donskis buvo universalus eruditas, mokėjęs išgirsti kitą

„Leonidas buvo iš tų labai retų žmonių, kurie, turėdami savo tvirtas pažiūras, mokėjo ne tik rašyti knygas, kalbėti, tačiau ir klausytis bei išgirsti“, – taip apie trečiadienį mirusį filosofą Leonidą Donskį, kuris šeštadienį laidojamas Kauno Petrašiūnų kapinėse, atsiliepė jo ilgametis bičiulis brolis pranciškonas kun. Arūnas Peškaitis OFM.

A. Peškaičio ir L. Donskio bičiulystė užsimezgė prieš kone tris dešimtmečius – būsimoji filosofo žmona Jolanta Valuckaitė-Donskienė buvo A. Peškaičio bendrakursė. „Mano pirmasis atsiminimas apie Leonidą yra kaip apie jauną vaikiną, kuris sėdi Vilniaus universiteto profesorių skaitykloje ir labai daug skaito bei rašo. Aišku, visi mes sėdėdavome toje ar kurioje nors kitoje skaitykloje, tačiau man atmintyje išliko tai, kad Leonidą skaitykloje galėjai rasti praktiškai visada, kada tik ateidavai“, – prisiminė A. Peškaitis.

Broliui pranciškonui labiausiai įstrigo L. Donskio atvirumas bet kokiam kvietimui, bet kokiam pokalbiui, jo širdingumas, pasiaukojimas net ir tiems dalykams, kurie tikrai nebuvo būtini. „Šiuo atvžvilgiu jis tikrai netausojo savęs, ir dabar aš galvoju, kad vis dėlto jam reikėjo labiau save saugoti – galbūt atsisakyti kai kurių seminarų, paskaitų, kvietimų“, – mintimis dalijosi A. Peškaitis.

Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Fotografijos autorė – Evgenia Levin. Bernardinai.lt

Anot jo, L. Donskis buvo iš tų labai retų žmonių, kurie, turėdami savo tvirtas pažiūras, mokėjo ne tik rašyti knygas, kalbėti, tačiau ir klausytis ir išgirsti: „Kai jo neliko, aš labai pajaučiau tuštumą, kuri pasireiškia ne tik širdyje, kai išeina artimas žmogus, tačiau ir Lietuvoje atsivėrusią minties tuštumą, dialogo trūkumą.“

Brolis pranicškonas prisiminė vieną vyrų maldos popietę, vykusią Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Tuomet parapijos klebono pareigas ėjęs brolis Astijus pasiūlė į vieną iš popiečių pakviesti ir L. Donskį. „Aš nustebau, nes Leonidas, būdamas žydų kilmės, su krikščionybe niekada savęs tiesiogiai nesiejo. Jis buvo liberalių pažiūrų. Galvojau, kaip čia viskas susiklostys. Paskambinau Leonidui ir jis mielai sutiko. Jis susirinkusiems melstis ir šlovinti Dievą vyrams labai nuoširdžiai kalbėjo apie tai, kaip jis ieško tiesos, kaip ieško Dievo ir koks artimas jam yra Kristus. Jis visada būdavo nuoširdus, tačiau, jei galime nuoširdumą laipsniuoti, tai nuoširdesnio jo niekada nebuvau matęs. Leonidas atvirai kalbėjo apie tai, kaip jam reikia Dievo“, – pasakojo A. Peškaitis.

„Paskui man įstrigo dar dar vienas dalykas. Teisingumo ministerija kartu su Kalėjimų departamentu organizavo konferenciją apie kalinių teises, kuriai talkinau ir aš. Leonidui žmogaus teisės, kalinių teisės visada buvo labai rūpimas klausimas. Aš su juo susisiekiau. Leonidas tuo metu jau buvo europarlamentaras, tačiau nedvejodamas atskrido ir perskaitė nuostabų pranešimą apie bausmės sampratos transformaciją Europoje nuo pat viduramžių iki šių dienų. Leonidas atskrido specialiai į konferenciją ir po dienos išvyko atgalios. Gali skambėti kaip nereikšminga buitinė detalė, tačiau jis atsisakė visų jam siūlytų dienpinigių, honoraro. Jis teigė, kad jam būtų gėda imti siūlomus pinigus esant Europos Parlamento nariu. Aš galvoju, kiek daug Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie pasielgtų taip pat?“ – svarstė brolis pranciškonas.

Kunigas žavėjosi L. Donskio rengiama televizijos laida „Be pykčio“. Anot jo, tai tai buvo ypatinga laida, kokių Lietuvoje dabar, deja, nebeliko. A. Peškaičio teigimu, dabar žurnalistai dažniausiai bando pašnekovą spausti, užspeisti į kampą, išgauti tai, ko jie trokšta. „Tuo tarpu Leonidas buvo kitoks, jis buvo atviras dialogui. Toje laidoje pykčio iš tiesų nebuvo, nes Leonidas vadovavosi principu, kad pyktį, blogį reikia nugalėti gerumu. Jam viskas tapdavo analizės objektu. Jis klausydavosi pašnekovų ir juos girdėdavo. Žiūrovai tą jautė ir, manau, kad būtent dėl to jo laida buvo tokia išskirtinė. Vedėjas nebandydavo savęs pozicionuoti, o siekdavo, kad žiūrovai išgirstų pašnekovus“, – teigė brolis pranciškonas. Jo nuomone, žiūrovai tą jautė, būtent dėl to jo laida buvo tokia išskirtinė. Kunigo teigimu, vedėjas nebandydavo savęs pozicionuoti, o siekdavo, kad žiūrovai išgirstų pašnekovus: „Turiu išlikusį 2006 metų laidos įrašą, kuriame aš su Andriumi Mamontovu ir L. Donskiu kalbėjausi apie atskirtį – socialinę atskirtį, amžiaus atskirtį, kai atskiriame senolius. Aš dabar stebiu tą laidą ir galvoju, kaip jis sugebėjo visiškai nespausdamas iš mūsų išgauti, kad mes pasidalintume tikromis savo patirtimis. Tai buvo tikrai geniali laida.“

Atsiminė brolis Arūnas ir 2006 metais Lietuvos istorinės prezidentūros Kaune bei Santaros-Šviesos klubo Kaune iniciatyva išleistą DVD apie 1972 metų Kauno pavasarį. Jame girdimas ir L. Donskio balsas. „Jis puikiai dainavo tris savo mėgstamos grupės „The Beatles“ dainas. Aš dabar pagalvoju, o kuo gi jis negalėjo būti? Jis galėjo būti ir kino kritiku, ir sporto apžvalgininku, ir rašytoju. Nežinau srities, kurioje jis negalėjo reikštis. Kita vertus, kai tu kalbėdavai su juo, nors ir trumpai, tačiau visada jausdavai, kad esi jam svarbus šią konkrečią akimirką“, – pasakojo A. Peškaitis.

Prisiminė jis ir L. Donskio kvietimą apsilankyti Nidoje, kur vyko mokinių akademija: „Vedžiau vieną seminarą, po kurio jaučiausi labai pavargęs. Tuo metu man buvo prasidėjusi širdies aritmija. Leonido buvo pilna visur – jis vis vaikščiojo, viskuo džiaugėsi. Aš jam atvirai prisipažinau, kad man tiesiog nieko nesinori, tik sėdėti ir žiūrėti į jūrą. Jis man atsakė, kad jam, tiesa retai, taip pat atslenka tokios minutės. Tačiau jis pridūrė, kad tada nori ne tik sėdėti ant kopos, žiūrėti į jūrą, tačiau ir skaityti. Jo gyvenimas yra tiesiog neatsiejamas nuo skaitymo. Jis buvo bene sistemiškiausiai apsiskaitęs Lietuvos žmogus. Jis skaitė labai metodiškai, skaitė tai, ką reikia. Su juo lygiuotis gali nebent Tomas Venclova.“

Filosofas L. Donskis šeštadienį 13 valandą laidojamas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Amžinojo poilsio jis atguls šalia vieno iš savo mokytojų Aleksandro Štromo.